Ukrainos graikø apeigø katalikø Baþnyèios vadovo arkivyskupo Sviatoslavo ÐEVÈIUKO pamokslas Vilniuje
 
 

Vieðpaties Dvasia ant Manæs, nes jis patepë Mane,
kad neðèiau Geràjà Naujienà vargdieniams.
Pasiuntë skelbti belaisviams iðvadavimo, akliesiems – regëjimo;
siuntë vaduoti prislëgtøjø (Lk 4, 18).

Jûsø Ekscelencija!
Jûsø Eminencija!
Garbusis vyskupe Stepanai!
Garbusis protoigumenai!
Garbieji ir dorieji tëvai!
Didþiai gerbiamasis pone Ukrainos ambasadoriau Lietuvoje!
Didþiai gerbiami visø lygiø Lietuvos valstybës valdþios ir Vilniaus miesto institucijø atstovai! Miela ukrainieèiø bendruomenë, kurios nariai èia atvyko ið ávairiø Lietuvos, Latvijos ir Estijos kampeliø!

Mieli Ukrainos katalikø universiteto Verslo mokyklos studentai, atvykæ ið Lvivo!
Mielas jaunime! Mieli vaikai!
Brangios seserys ir broliai vienuolystëje!

Garbë Jëzui Kristui!

Kà tik iðgirstas Dievo þodis pasakoja mums apie ypatingà Jëzaus misijos akimirkà. Kristus atvyksta namo, á Nazareto miestà, kuriame uþaugo, kur gyveno Jo artimiausi ir tolimiausi giminaièiai. Ðeðtadiená Jis ateina á sinagogà skaityti ir aiðkinti þmonëms Dievo þodá. Evangelistas pasakoja mums, kad Jis iðskleidþia pranaðo Izaijo knygà, kuri pasakoja apie bûsimojo Mesijo, taip laukiamo Dievo iðrinktosios tautos, þenklus. Jis skaito pranaðo Izaijo þodþius apie Dievo pateptàjá: „Vieðpaties Dvasia ant Manæs, nes Jis patepë Mane“ (Lk 4, 18). Tai yra þodþiai apie Já patá, nes „Kristus“ reiðkia „Dievo pateptasis“. Tai Jis – viengimis Dievo Sûnus, kuris ið praamþiø yra pateptas Ðventàja Dvasia Dievo Tëvo prieglobstyje/ásèiose dar prieð pasaulio sukûrimà. Jis atëjo á savo namus, pas savo þmones, kad skelbtø evangelijà, tai yra neðtø geràjà naujienà apie nepaprastà Dievo veikimà.

Kà Dievas nori padaryti savo Sûnuje savo tautai? Kokia yra Evangelijos, Jëzaus Kristaus gerosios naujienos prasmë? Jis sako, kad atëjo neðti geràjà naujienà vargdieniams, skelbti belaisviams iðvadavimà, akliesiems – praregëjimà, vaduoti prislëgtuosius (plg. Lk 4, 18). Ði gera þinia yra ta, kad Dievas iðvaduoja savo tautà, ir dar labiau – prisimena ir rûpinasi ja. Kai Kristus baigë skaityti, pasakoja Lukas, visi sinagogoje labai ádëmiai paþvelgë á Já, ir Jis tarë: „Ðiandien iðsipildë kà tik jûsø girdëti Raðto þodþiai“ (Lk 4, 21). Tai reiðkia, kad tai, kà iðgirdo þmonës, vyksta dabar. Tai, apie kà raðë pranaðas Izaijas, vyksta ðiandien. Ði gera þinia skirta bûtent jums, kurie dabar klausotës. Ðis Dievo þodis tampa tikrove jûsø ausyse. Siekdamas paaiðkinti ðá Dievo þodþio iðsipildymà tiems, kurie klauso, ðventasis apaðtalas Paulius laiðke kolosieèiams raðo taip: „Nes Jame kartu su þmogiðkàja prigimtimi gyvena visa dievystës pilnatvë, ir jûs dalyvaujate toje Jo pilnatvëje“ (Kol 2, 9–10). Tai reiðkia: bet kokia pilnatvë, kurios þmogus siekia, yra Jëzuje Kristuje, nes Jame „slypi visi iðminties ir paþinimo lobiai“ (Kol 2, 3). Todël viskas tai, ko ðiandien ilgisi ir ieðko þmogus, kas gali padaryti já laimingà, kupinà Dievo gyvybës, yra kaip lobis Jëzaus Kristaus asmenyje. Jeigu mes siekiame laisvës, taikos, iðminties ir paþinimo – visa tai yra Jame. Ðtai kodël apaðtalas Paulius sako, kad visi, kurie klausotës, per Krikðto sakramentà „dalyvaujate toje Jo pilnatvëje“ (Kol 2, 10) per Krikðto Slëpiná. Kas tiki Jëzø Kristø, jo ausyse, ðirdyje bei gyvenime ir ðiandien iðsipildo Dievo þodis.

Ðiandien esame Vilniuje, ðioje senovinëje Ðvenèiausiosios Trejybës ðventovëje, kuri kadaise buvo Kijevo metropolitø sostinë, ðiame senoviniame vienuolyne, kuris padovanojo mums didþiulæ, turtingà mûsø Baþnyèios gyvenimo istorijà. Mûsø þvilgsnis krypsta á ðventojo ðventojo kankinio Juozapato, Polocko arkivyskupo, asmenybæ. Dëkojame Vieðpaèiui Dievui uþ ðio didingo mûsø Baþnyèios vyro dovanà, minint jo kankinystës 400-uosius metines.

Istorija byloja, kad ðventasis Juozapatas á ðá vienuolynà atkeliavo labai keistu bûdu. Kai jis pasibeldë á duris, jam atidarë pats vienuolyno vyresnysis. Vienuolynas buvo tuðèias, apleistas. Èia, virð ðiø vartø, iki ðiol iðliko Juozapato celë, kurioje jis pasiekë ðventumà, o kieme – akmuo, ant kurio jis stovëjo ir skelbë tà pilnatvæ, kurià þmogus gali rasti tik Jëzaus Kristaus asmenyje.

Tada ðventasis kankinys Juozapatas pamokslavo apie Visuotinës Baþnyèios vienybës pilnatvæ ir kvietë visus krikðèionis vienytis aplink uolà, kuria yra mûsø dienø apaðtalo Petro ápëdinis. Ðioje ðventovëje jis kiekvienà dienà augo paþinimu, iðmintimi, bet visø pirma ðventumu, Ðventosios Dvasios pilnatvëje. Nes, kaip kadaise Nazareto gyventojai, jis èia kasdien ásiþiûrëdavo á Jëzø Kristø, esantá tarp savo tautos Sandoros skrynioje, Eucharistijos Slëpinyje. Pagerbdami ðventàjá kankiná Juozapatà, turëtume iðgirsti ið jo lûpø ðá galingà kreipimàsi: ieðkokite Kristaus savo gyvenime – ir rasite Ukrainos orumà, laisvæ, stiprybæ, nepriklausomybæ ir pergalæ. Ðiandien èia, Vilniuje, ypatingai skamba ðventojo balsas ukrainieèiø bendruomenei, kuri dël karo atsidûrë svetingose Baltijos ðalyse. Ypatingai dëkojame Lietuvos þmonëms uþ tai, kad jie Ðv. Juozapatà ir mûsø Baþnyèios istorijà Vilniuje laiko savo nacionalinës istorijos ir dvasinio paveldo dalimi.

Ásiklausydami ðiandien á Dievo þodá bei ásiþiûrëdami á ðventojo Juozapato asmenybæ, o per já – á patá Jëzø Kristø, kuris yra tarp mûsø kaip gyvenimo pilnatvë ir þmogaus iðganymas, mes galvojame apie Ukrainà, kuriai reikia Evangelijos þodþiø apie geràjà naujienà iðsipildymo. Tikriausiai, pabudæ kiekvienà rytà, jûs pasiþiûrite naujienas apie ávykius Tëvynëje. Visi laukiame gerø naujienø, ypaè apie mûsø pavergtø broliø ir seserø, esanèiø okupuotose teritorijose, iðlaisvinimà. Mes meldþiamës uþ Ukrainos Krymà, Ukrainos kairiakrantæ Chersono sritá, uþ Berdianskà ir Tokmakà, uþ Doneckà ir Luhanskà. Ir praðome: Jëzau, Tu iðlaisvini pavergtuosius, duodi laisvæ ákalintiems – iðpildyk Tavo þodá ne tik mûsø ausyse, bet ir Ukrainos þmoniø ðirdyje, jø stiprybëje.

Ðventojo Juozapato ir net jo relikvijø istorija yra susijusi ne tik su Ukrainos tauta. Tai ðventasis, vienijantis Lietuvà ir Baltarusijà, Ukrainà ir Lenkijà. Prieð keturis ðimtus metø ðventasis Juozapatas buvo Polocko (dabar tai Baltarusija) arkivyskupas. Jis buvo nukankintas uþ Kristaus Baþnyèios vienybæ Vitebske. Dþiaugiamës galëdami pasveikinti tarp mûsø esanèius graikø apeigø katalikus ið Baltarusijos kartu su jø ganytoju kun. Jevhenu, kurie ypatingu bûdu pergyvena ir meldþiasi uþ savo Tëvynæ.

Ðiandien mes meldþiamës: Ðventasis Juozapatai, tu stovi danguje prieðais Dievo sostà, kaip stovëjai kadaise èia, Ðvenèiausiosios Trejybës ðventovëje, prieðais Eucharistinio Kristaus veidà, – melski uþ mus. Duok mums Savo jëgø, kad nepasiduotume, kai mums skauda. Duok mums suprasti, kad pergalës pilnatvë Ukrainai ateis per mûsø Dievo, nugalinti bet koká blogá, galià ir pilnatvæ.

Jëzau, Tu esi Ðventàja Dvasia pateptas Dievo Sûnus, palaimink mûsø Tëvynæ-Ukrainà, duok mums laisvæ, palaikyk mûsø kariuomenæ, mûsø merginas ir vaikinus fronte, surink iðsibarsèiusius, gydyk suþeistuosius, iðlaisvink tuos, kurie yra rusø nelaisvëje, surask be þinios dingusius. Jëzau, nuðluostyk aðaras Ukrainos motinos ir moters, Ukrainos vaiko, – namø pasiilgusiø. Iðpildyk Ukrainos svajonæ apie tikrà, teisingà, pilnatvæ Tavyje turinèià taikà. Amen.

Vilnius, 2023 09 28


Vertë Vasil Kaplan

 
 
   
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt